Igoris Osnač: "Esu jūros vaikas"

“Gintaro žvejai net rašo dienoraščius, bando atspėti, nuo kokios vėjo krypties, vandens srovių priklauso, kurią
dieną jūros gelmių sauja pažers gintarų, tik niekam taip ir nepavyko perprasti tos paslapties”, - sako klaipėdietis
Igoris Osnač. Tad paprastai, vaikštinėdamas paplūdimiu, tempiasi su savimi ir gintaro gaudymo priemones.


Šis žmogus - dar ir azartiškas gidas, kuris, užuot vertęs savo lankytojus muziejuose stebeilytis
į eksponatus, glūdinčius po stiklu, veda ekskursijas po atviru dangum Pajūrio regioniniame
Parke, dažnai vilkėdamas gintaro gaudytojo aprangą. Jis leidžia smalsuoliams pačiupinėti savo
surinktus gintaro grynuolius, kurių kiekvienas turi savo istoriją.
O “laisvu laiku” Igoris dirba “Europos” viešbučio restorane “San Marino”, pasak jo - “fantastiškai kūrybišką” darbą.


Ant bangos
“Nuo mažens buvau jūros vaikas. Anuomet tamsiu paros metu buvo draudžiama vaikščioti pajūriu, tad mes, berniūkščiai, iki prašvis, slėpdavomės kopose, kol praeis pasieniečiai su žibintais, šunimis ir automatais. Jie ir surinkdavo didžiausius gintaro gabalus, o mes puldavome prie to, kas liko.
Igoris net pamokas praleisdavęs dėl šito pomėgio, bet mokėsi gerai, tad tėtis jūreivis dėl to nebardavo. Kurį laiką žvejojęs gintarus peteliškių gaudytojo tinkleliu, įsigijo didelį graibštą ir
reikiamą aprangą. “Procesas azartiškas - lyg lošimas kortomis, kai nebegali sustot. Pataikei ant bangos, gintaras “eina” - nejauti nei šalčio, nei alkio. Malonumas nustelbia viską.”
Gintaras išmetamas tik kartu su šiukšlytėmis: pagaliukais, dumbliais, žuvimis skenduolėmis, gyvomis krevetėlėmis. Gausiausiai - kelios dienos po didžiųjų audrų, kai srovės išjudina jūros ir marių gelmių “aukso” telkinius, o jūra jau būna aprimusi. Po valandos kitos pasikeičia vėjas, srovė, ir šiukšlytės dingsta kartu su gintaru. “Kai bangavimas nedidelis, gali stovėt ir nugara į jūrą: grįžtant atėjusiai bangai, negilus vanduo išsiskleidžia kaip vėduoklė, ir gali pasemti gintarų.

O kai bangos didelės, neverta rizikuoti, bristi gilyn, nes bangos gali ne tik tave aptėkšti, bet ir įtraukti. Išsikapstyti bus sunku. Tuomet stebeiliji į jūrą, ir aklai bedęs graibštą, tikėdamasis, kad gintarai įklius, iškratai visą turtą ant kranto. Dažniausiai, jei išvydai stambų gintarą, bet nespėjai jo iškart sugauti, jis grįš į jūrą ir stovėk nestovėjęs, - jo jau nepamatysi.” Igoris sakė, jog žiemą, kai jūra užšąla, po lediniu krantu ir susikaupia gintarų. Artėjant pavasariui, iš po tos “kepurės” išgriebi laimikį.

Gintarinė Afrika
“Štai šį stambų gintaro gabalą praminiau vasariniu. Maudydamasis Karklėje skaidriame vandenyje įgudusia akimi išsyk įžiūrėjau tarp didelių akmenų įstrigusį: panėriau - ir turiu. O štai
šį Afrikos žemyną savo pavidalu primenantį gintarą radau tarp kranto pagaliukų”. Igoris yra padaręs papuošalų mamai ir žmonai iš gintaro, be to, ir pats nešioja vaikystėje iš gintarų su skylėmis suvertą amuletą. Bet iš principo nenori tų gintarų nušlifuoti, sako, kad natūralūs jie skleidžia šilumą ir energiją. Ir, pažvelgus prieš šviesą, žavi fantastiškomis spalvomis. Igoris dar neturi “gintaro kambario”, nes didelę savo rasto lobio dalį išdovanoja. “Gintaro vardas yra kilęs
nuo žodžio “ginti”, tad aš, kaip ir senovės žmonės, tikiu jo galiomis ginti nuo pikta.” Pasakoja,
jog garsusis medicinos įkūrėjas Hipokratas aprašė gydomąsias gintaro savybes, jomis tikėjo garsus persų mokslininkas Avicena. Žymus Romos gydytojas Kalistratas rašė, kad gintaras žmogų saugo nuo pamišimo, o sutrintas su medumi, gydo gerklės, ausų ir akių, skrandžio ligas. Kitados baltų gentys gintaru smilkydavusios mirusiuosius, kad jų vėlę apsaugotų nuo piktų dvasių, o kūdikį - kad gerai augtų, jaunavedžius - kad laimingai gyventų, karius ir medžiotojus - kad grįžtų su grobiu. Igorio uždegtas gintarėlis degė skaisčia, smarkiai rūkstančia liepsna, skleisdamas pušų sakų aromatą. O jis juokdamasis patarė gerti degtinę su gintaru, nes ši įgauna įdomų smalos skonį, o gintaras apsivalo.
Šis mineralas, beje, dar ir “muzikalus”: smuiko smičius įtrinamas milteliais, kurių sudėtyje yra gintaro.

Gido istorijos
“Iš kur atsirado gintaras?” - mįslingai klausia gidas jį lydinčios turistų minios. “Štai ir nežinote. Mes renkame Jūratės ir Kastyčio ašaras. Bet didesni jo gabalai - iš sugriautos pilies...” Va, tada ir prasideda pasakojimas: prieš 50 mln. metų dabartinės jūros dugne augo didžiuliai miškai. Jau neegzistuojančios pušų rūšies, vadintos gintarmedžiais, sakai, veikiami oksidacijos, ikroorganizmų ir kitų procesų, sukietėjo. “Nuo to, kurioje pušies kamieno dalyje susidarė intaras, priklauso jų forma: lašo, varveklio (šiuose dažniausiai pasitaiko inkliuzų), o štai kamieninio gintaro aptinkami didžiausi gabalai, sveriantys net po keletą kilogramų”, - sakė gidas, ir aaiškino, kad gintaro spalva priklauso nuo plika akim nematomų dujų burbuliukų tankumo. Jo spalvos kinta nuo baltos, geltonos, rudos, raudonos, tačiau pasitaiko žalsvo, melsvo, pilko, net juodo gintaro. “Ir visi jie be galo gražūs, ir, žinoma, neša laimę. Pritraukia meilę ir jėgą”, - patikina gidas. Paprašytas parodyt gintarų su inkliuzais, ištraukia iš savo dėžutės grynuolį, ir kaip foku
fokusininkas iš po jo paleidžia gyvą juodą ar vabalą: “Ką gi, jie tiesiog atgijo...” Sunku ir atsirinkti, kurie Igorio pasakojimai įdomesni. Gal apie senuosius gintaro žvejybos būdus, kai žmonės valčių kabliais išardavo dugną, o kiti, plaukdami iš paskos, ilgakočiais graibštais juos išžvejodavo?.. Ar apie gintaro kasybą, kai gilinant farvaterį Kuršių mariose ties Juodkrante aptiktos didžiulės jo sankaupos? Du pamario verslininkai, Stantienas ir Beckeris, įsteigė firmą, kuri nuo 1854 m. kasė gintarą garinėmis žemsiurbėmis. Per metus buvo iškasama iki 85 tonų gintaro. Kasyklai išsekus, praturtėję verslininkai nusipirko gintaro kasyklą Palvininkuose (Karaliaučiaus sritis), kurioje glūdi 90 procentų pasaulyje randamo gintaro. Jo iš marių atnešto dumblo supiltuose laukuose vietos gyventojai randa iki šiol, kai kasa bulves. Igoris pasakoja, kaip toks niekam nežinomas Klebsas atrado Juodkrantės lobį - viso pasaulio archeologus apstulbinusią akmens amžiaus žmonių gintaro dirbinių kolekciją. Tai būta 434 įvairių formų dirbinių: sagų, kabučių, žmonių ir gyvulių figūrėlių. Deja, lobio aprašymas ir paveikslėliai išliko tik Klebso knygoje “Akmens amžiaus gintaro papuošalai”, nes pati kolekcija dingo per II pasaulinį karą. Kai kurios papasakotos istorijos stingdo kraują gyslose. Tarkime, kad nuo XIII a. Baltijos pajūrį užvaldę kryžiuočiai įvedė gintaro regaliją, pagal kurią visą surinktą gintarą reikėjo pristatyti valdžiai. Žmogus, pasisavinęs keletą svarų gintaro, buvo baudžiamas mirties bausme: jį pakardavo arba laužė ratu. Įsivaizduojate, pajūrio valstiečiai būdavo verčiami prisiekti, kad nei jų vaikai, nei žmona nei atvirai, nei paslapčiomis nenusineštų nė vieno gintaro gabalėlio?..

Žuvų kokteilis
Igoris Osnač - tikras gyvenimo gurmanas: lydekauja ežeruose ir upėse, fotografuoja, ir iš visko,
ką randa gamtoje, moka sukurti intrigą. Barmenas, padavėjas ir darbo organizatorius “diriguoja”, kai rengiami banketai, furšetai ne tik mūsų miesto elitui - prezidentams ir diplomatams, užsienio delegacijoms. Ir čia, nepaisant didžiulės atsakomybės, jis mėgsta papokštauti ir improvizuoti. Štai atneša garbiam svečiui taurę - mini akvariumą, papuoštą kriauklėmis, gintarėliais, kuriame plaukioja gyvos žuvytės, ir rimtu veidu siūlo paskanauti. Pirmiausia skanaujantį ištinka šokas, o po to jis supranta, jog tai - atrakcija. Didesniuose “akvariumuose” išvysi ir rėplinėjančius vėžiukus. “Kartais paskutinę akimirką prieš furšetą, žvejodamas, sugalvoju, kaip improvizuosiu: parnešu indų papuošimui nendrių, jei ruduo - kaštonų, uogų, keistų gamtos išdaigų. Ant mano miške rastų elnių ragų pasmeigiu keptą mėsytę, arba savaip patiekiu delikatesinę žuvį - jūrų velnią didžiule galva ir aštriais dantimis. Lašišą irgi galima patiekti kaip gyvą”, - sako jis.
“Taip, gamta man suteikia įkvėpimo ir harmonijos veikloje ir gyvenime. Jaučiuosi dar laimingesnis, kai į gintaro žvejybą mane lydi žmona ir vaikai”