PSICHOLOGINIS KLIMATAS TURISTINĖJE GRUPĖJE

Tarp sportinių kelionių mėgėjų sklando populiarus posakis :„Už kalnus gali būti gražesni tik kalnai, kuriuose dar nebuvau“. Kelionių mėgėjai su malonumu ropščiasi kalnų labirintais, keliauja slidėmis, baidarėmis, pėsčiomis. Kelionės teikia daug naujų įspūdžių, džiaugsmo, pasitenkinimo. Tačiau kartais planuotas geriausias poilsis žygio dalyviams tampa nepakeliama našta, būna nuoskaudų, nusivylimų. Kyla klausimas, kas gi lemia kelionės sėkmę.

Tai priklauso nuo daugelio priežasčių, kurias kiekvienas iš mūsų galėtume išvardyti:
– įdomus maršrutas, atitinkantis grupės jėgas ir dalyvių patirtį;
– kiekvieno dalyvio geras fizinis ir techninis pasirengimas;
– grupės vadovo taktiniai ir techniniai gebėjimai;
– puikus grupės aprūpinimas inventoriumi, maisto produktais ir t.t;
– tinkami keliauti orai ir t.t

Nors žygiui ir bus tiksliai viskas apskaičiuota bei pasiruošta, jis nebus sėkmingas, jei tarp dalyvių kils nesutarimų, konfliktų. Taigi drąsiai galima teigti, kad vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių žygio sėkmę, yra geras psichologinis klimatas turistinėje grupėje. Tačiau, rengiantis kelionei, tam paprastai mažiausiai skiriama dėmesio.

Jei prieš kelionę maršruto parengimą tikrina maršrutinių kvalifikacinių komisijų ekspertai, išvykstant į sudėtingesnius žygius pageidautinas fizinis ir techninis grupės dalyvių patikrinimas, tai žygio vadovas grupę valdo vadovaudamasis patirtimi, nuojauta, intuicija. Dažnai tai pavyksta. Bet vieną grupę valdyti lengva, o kitoje nuolat kyla konfliktų, nesutarimų. Arba vienas vadovas puikiai valdo grupę, o kitas, lyg ir daro tą patį, bet reikiamo rezultato nesulaukia. Todėl vadovams būtina suteikti psichologinių žinių, kad jie galėtų kvalifikuotai analizuoti grupės psichologinio klimato formavimąsi, suprasti konfliktų priežastis ir rasti sprendimo būdus.

Kelionės sėkmę lemiantys veiksniai

Galime išvardyti daug veiksnių. Lemiančių sėkmę, tačiau ją kiekvienas įsivaizduojame skirtingai. Tai, kas vienam atrodo sėkmė, kitam gali kelti abejingumą, o trečias mano, kad tai – visiška nesėkmė. Toks nusiteikimas priklauso nuo to, ko žmogus tikėjosi, kaip planavo įvykių eigą, pavyzdžiui, egzamino išlaikymas šešiais balais vienam bus pasiekimas, kitam – tai, ko ir tikėjosi, o dešimtukais besimokančiam tai bus nesėkmė.

Aišku, visi mes savaip žiūrime į daiktus, reiškinius, įvykius ir turime savo nuomonę apie situacijas, kuri gali ir nesutapti su draugų nuomone. Tačiau kelionė būna sėkminga tik tada, kai ji pateisins visų dalyvių viltis ir lūkesčius.

Kiekvienas, išvykdamas į kelionę, viliasi, kad ji bus sėkminga, bet ir pagalvoja apie galimus netikėtumus: kas gali nutikti geriausia ir kas gali nutikti blogiausia. Kelionės dalyvis lyg nusibrėžia būsimų įvykių skalę – nuo pliuso iki minuso. Taigi kad būtų pateisinti kiekvieno dalyvio lūkesčiai, kelionė turi būti ne žemesnio lygio, kokią jis įsivaizdavo teigiamą, ir ne žemesnio lygio, kokią jis įsivaizdavo neigiamą. Pagal savo paties nustatytus kriterijus dalyvis ir vertins įvykusią kelionę.

Kokių tikslų turėdami žmonės ateina į turistinę grupę?

Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus amžiaus, išsilavinimo, pomėgių. Gal išimtis – tik moksleiviškos, studentiškos grupės, kurių amžius ir išsilavinimas panašūs. Tačiau kiekvieno dalyvio kelionės tikslai gali būti įvairūs, ir jie, siekdami tuos tikslus įgyvendinti, susirenka į turistinę grupę:
– vieniems tai – ekskursija, pažintis su naujais kraštais, vietomis;
– kitiems – sportinė patirtis, kurios prireiks sudėtingesnių žygių metu;
– treti patenka atsitiktinai (pasiūlė draugas, neturėjo ką veikti, netikėtai atsirado laisva vieta ir pan.);
– dar kiti ieško bendraminčių;
– ieško romantikos, estetinio pasitenkinimo (laužai, dainos);
– nori įveikti gamtines kliūtis, nueiti maršrutą tiksliai, racionaliai, apgalvotai, techniškai saugiai, be rizikos, skiria laiką žvalgyboms;
– yra ir tokių, kurie nori greičiau įveikti maršrutą, technika ir taktika jiems – ne svarbiausias veiksnys, sudėtingų maršruto atkarpų žvalgybą jie vertina kaip nepasitikėjimą savo jėgomis;
– tėvams rūpi geriau pažinti savo vaikus;
– keliaujant nori atitrūkti nuo kasdienybės ir t.t.

Galime vardyti dar daugiau dalyvių kelionės tikslų ir grupuoti juos, tačiau visų tikrai neišvardysime, nes kiekvienas dalyvis į kelionę atsineša savo svajonę.

Ko tikisi ir laukia kelionės dalyviai?

Kelionės dalyvių tikslai labai skirtingi, tad ir tikėsis jie skirtingų rezultatų. Kiekvienas dalyvis įvykusią kelionę vertins pagal tai, kaip buvo patenkinti jo norai, viltys ir laukimas.

Sunkiausia įtikti visiems dalyviams. Todėl vadovas prieš kelionę turi aiškiai ir tiksliai įvardyti žygio tikslus, siekdamas suvienyti dalyvius ir išdėstyti kelionės eigą, galimas kliūtis, numatyti žygio taktiką, kad visiems būtų aiškų, ko galima laukti kelionėje.

Išklausę vadovo paaiškinimus, dalyviai apgalvoja būsimą kelionę ir galimus netikėtumus. Jie tikisi, kad maršrutas bus įdomus, įvairus, techniškai sudėtingas, bet įveikiamas. Ir bijo, kad jis gali būti nuobodus, monotoniškas, labai sudėtingas arba labai lengvas. Kelionės dalyviai susidaro nuomonę ir apie grupę. Jie gali tikėtis, kad grupė bus linksma, draugiška , visus sies bendri interesai, ir kartu bijo, kad grupė gali būti konfliktiška, nebendraujanti. Apie vadovą kelionės dalyviai taip pat susidaro išankstinę nuomonę. Jie tikisi, kad vadovas bus taktiškas, kompetentingas, protingas, ir bijo, kad vadovas gali būti neorganizuotas, netaktiškas, nervingas, nekompetentingas. Taigi dalyviai prieš kelionę sumodeliuoja jos eigą ir galimus sunkumus. Jei lūkesčiai pasiteisina, jie jaus tik pasitenkinimą. Bet realybė, deja, dažnai būna kitokia: ne viskas, ką gero suplanuojame, taip ir įvyksta.

Tarp žmonių, kurie to paties tikėjosi iš kelionės, lengviau susiklosto teigiami tarpusavio santykiai, atsiranda simpatijos. Jie natūraliai susijungia į pirminę grupę.


Pirminės grupės


Tarp žmonių, kurie pateko į turistinę grupę, iš karto formuojasi mažos pirminės grupelės: palapinės draugai, baidarės ekipažas, kalnuose – darbas viename virvės ryšyje. Net valgymas iš vienos konservų dėžutės sujungia 2–4 žmones. Pirmiausia į grupeles susijungę kelionės dalyviai vartoja žodžius „mes“ ir „jie“, taip išreikšdami jau besiformuojančio mažo kolektyvo buvimą. Jei grupelės tarpusavyje bendrauja geranoriškai, vadovui paprasčiau vadovauti, nes, norėdamas sužinoti grupės nuomonę kokiu nors klausimu, jis jau kreipiasi ne į kiekvieną dalyvį, o į mažas grupeles. Tačiau gali būti ir grupelė atsiskyrėlė (neutrali).

Paprastai tokios grupelės nariams nerūpi bendri grupės sprendimai, jie nejaučia poreikio su visais bendrauti, tačiau atlieka visas jiems pavestas pareigas. Gali atsirasti grupelė, norinti lyderiauti. Ji stengiasi diktuoti savo nuomonę visai grupei, todėl pamažu atsiranda trintis visoje grupėje.

Mažos grupelės turi savo taisykles. Jei viskas klostosi gerai, jų nariai dažniausiai pritaria kolegų poelgiams, ir gali pasišaipyti,, imtis kitokių sankcijų, jei kolegos elgiasi netinkamai. Žmogus, patekęs į grupelę, stengiasi vadovautis jos taisyklėmis, neišsišokti. Ir net jei vienam iš dalyvių ne viskas patinka, jis stengiasi neišsakyti savo tikrosios nuomonės, nekonfliktuoti, apsimetinėti. Tačiau jei grupelės interesai pradeda visai nesutapti su jo nuostatomis, jis pavargsta apsimetinėti ir pamažu atsiskiria nuo grupelės.

Kiekvienoje grupelėje atsiranda, išsiskiria lyderis – visos grupelės nuomonės reiškėjas ir vertintojas. Jį gali išrinkti grupelė, bet lyderis gali iškilti ir pats, rinkdamasis draugus.

Jei grupės tarpusavio santykiai normalūs, vienos grupelės lyderis gali būti pripažintas visos grupės lyderiu, jei jis išsaugo savo, kaip lyderio, pozicijas žygio metu ir jo nuomonės visada paisoma.

Autokratinis lyderis vyrauja grupėje nuo pat žygio pradžios, jis pasitiki savimi, netgi puikuojasi savo nepriekaištingu autoritetu. Juo visi žavisi, todėl kartais jis leidžia sau nepaisyti kitų nuomonės, apriboja kitų iniciatyvą. Tačiau grupė jį priims tokį tol, kol jo interesai sutaps su visų grupės narių interesais.

Demokratinis lyderis pirmosiomis žygio dienomis neišsiskiria iš kitų. Kai aplinkiniai pradeda vertinti jo nuomonę, patarimus, tada ir jis pats pajunta, kad grupėje tampa lyderiu. Paprastai jis nesinaudoja savo autoritetu, nemenkina kitų nuomonės, iniciatyvos, tačiau geba apibendrinti visų nuomonę ir taktiškai pasiūlo sprendimo variantus.

Demokratinis lyderis lyg ir patrauklesnis, priimtinesnis. Tačiau kritiniu momentu, kai reikia greitai priimti sprendimą ir nelieka laiko pašnekesiams, pasitarimams su grupės draugais, jis tampa neryžtingas, nepasikliauja vien savo nuomone. Demokratinis lyderis galėtų vadovauti tik tvirtai susiformavusiai grupei. Aišku, moksleivių grupių vadovai savaime lyderiai, patys savarankiškai priimantys sprendimus. O lyderiai suaugusiųjų grupėse daro didžiulę įtaką vadovui, nuo jų labai priklauso bendras grupės psichologinio klimato formavimasis.


Turistinės grupės struktūra


Kiekvienoje turistinėje grupėje dalyviai turi savo pareigas. Moksleiviškose grupėse, nors jos kartais būna ir didelės, kiekvienam dalyviui reikėtų skirti veiklos barą. Žygyje būtinos pareigos yra tokios: vadovas, pavaduotojas, maistininkas, medikas, ūkvedys, finansininkas, fotografas, metraštininkas. Jei grupė didelė, tas pačias pareigas galima skirti keliems dalyviams. Paeiliui skiriami budintieji, kurie kiekvieną dieną kuria laužą, gamina maistą.

Medicinos mokslų daktaro, keliautojo E.E Linčevskio teigimu, kiekvienoje , kiekvienoje keliautojų grupėje visada atsiranda žmonių, kurie pagal savo elgesį, bendravimo manieras užima neformalias pareigas.

Svarbiausias asmuo turistinėje grupėje yra lyderis. Idealu, kai žygio vadovas tampa ir grupės lyderiu. Deja, taip būna ne visada.

Beveik kiekvienoje grupėje išsiskiria entuziastai. Jie su malonumu atlieka visus vadovo pavedimus tiek įveikiant maršrutą, tiek poilsiaujant. Stovyklaujant. Jie teigiamai veikia kitus grupės narius, tačiau savo entuziazmu lyg gesina kitų dalyvių iniciatyvą ir sukelia jų pasyvumą. Jeigu grupėje nebūtų vienų entuziastų, iškiltų kiti entuziastai, kurie noriai atliktų pavestus darbus, tobulėtų. Tačiau tikrieji entuziastai – lyderiai – tai atlieka greičiau ir geriau. Po žygio tie, kurie jo metu savęs neišreiškė, liko šešėlyje geresniųjų, gali būti nepatenkinti.

Kokia yra neigiama entuziastų įtaka?

Kai entuziastai viską atlieką greitai ir gerai, kiti gali pradėti galvoti. Kad ir jie tai gerai atliktų, ir taip pervertinti savo gebėjimus.

Tarp nepatyrusių keliautojų, naujokų entuziastai gali pradėti jaustis „asais“, nepakeičiamais, puikesniais nei kiti. Atsiradus perdėtam vienų dalyvių pranašumui kitų dalyvių atžvilgių, grupėje pradeda formuotis netinkami tarpusavio santykiai.

Koks vadovo vaidmuo?

Aišku, entuziastai – svarbiausias vadovo ramstis kelionėje, naudotis jų energija patogu ir lengva. Tačiau moksleivių turistinėse grupėse taip elgtis viso žygio metu netikslinga. Tiesmukiškai jų stabdyti taip pat neverta, pavyzdžiui: „Palauk, Petriuk, nuošalyje, kol Jonukas užkurs laužą“. Taip galima atimti iš Petriuko malonumą, kurį jis patirtų kurdamas laužą, o ir Jonuko „privalomai“ užkurtas laužas nesuteiks džiaugsmo. Entuziastų aktyvumą reikia nukreipti taip, kad jie, atlikdami užduotis, nesijaustų nepakeičiami: jų iniciatyvą reikia kontroliuoti, protingai paskirstyti darbus. Pavyzdžiui, entuziastai greitai ir gerai pastatytų palapines, bet vadovas juos išsiunčia rinkti malkų, o stovyklavietei įrengti palieka kitus dalyvius.

Entuziastų jokiu būdu negalima lyginti su naujokais, juos žeminant, pavyzdžiui: „Na ir sugebi išvirti skanią košę, Jonuk, o ne tokią, kaip nemokša Petriukas“. Daug švelniau ir taktiškiau nuskambėtų: „Išmokite visi išvirti tokią skanią košę kaip Jonukas“.

Grupės siela - juokdarys

Kiekvienoje grupėje dažniausiai atsiranda žmogus, kuris savo veiksmais, pokštais, kalbos maniera nuolat pakelia grupės dalyvių nuotaiką.
Jei atsiranda du, jie tarpusavyje konkuruoja, kuris linksmiau, aštriau pajuokaus ar pakritikuos. Visa grupė dažniausiai sveikai ir geranoriškai reaguoja į šiuos šmaikštuolius.

Atsiskyrėlis – tai žmogus, kurio nejaudina tai, ką kiti apie jį galvoja. Jis stengiasi patenkinti tik savo poreikius, nesiskaito su kitų nuomone. Atsiskyrėlis nesiekia populiarumo, nesistengia užkariauti grupės dalyvių simpatijų. Tačiau jis vis dėlto gali sulaukti simpatijų iš panašaus tipo žmonių ir jie gali susijungti į grupelę. Šioje grupelėje gali išsiskirti neigiamas lyderis. Jis ignoruoja priimtas elgesio normas, saugumo reikalavimus, siekdamas išsiskirti savo elgesiu. Vadovas privalo sustabdyti išsišokėlius drausdamas, grasindamas, kad neįskaitys kategorinės kelionės ir pan.

Paskutinis – „atpirkimo oželis“. Jis nuolat atsilieka, vėliausiai susikrauna kuprinę, dažniausiai būna fiziškai ir techniškai silpnas, neprisitaikantis prie turistinio žygio režimo. Kritinėse situacijose su tokiu žmogum yra pavojinga. Paprastai jis tampa visos grupės pašaipų objektu. Dažniausiai, deja, tai vyksta prieš jo norus. Jis stengiasi, bet jam nepavyksta, todėl pradeda viešai demonstruoti savo nesugebėjimus, juos komentuoja, bet iš tikrųjų taip elgdamasis jis nori rasti išeitį iš susidariusios situacijos.

Jei grupėje yra aiškus „paskutinysis“, lengviau prieš paskutiniajam ar kitiems į jį panašiems dalyviams, nes jie jaučia, kad jei nebūtų „paskutiniojo“, tą vietą užimtų vienas iš jų.


Konfliktinių santykių grupėje atsiradimas


Žmonės išsirengia į kelionę turėdami įvairių ketinimų ir tikėdamiesi įdomiai, turiningai praleisti atostogas, pailsėti nuo kasdienybės, patirti naujų įspūdžių. Tačiau būna, kad grupės dalyviai nuolat pykstasi, pamiršdami visas žygio teikiamas malonias emocijas. Klaidinga manyti, kad žmonės, keliaujantys sudėtingomis sąlygomis, būna pervargę ir dažniau konfliktuoja.Įveikdami sudėtingas maršruto atkarpas, grupės nariai labiau susitelkia, pradeda jausti didesnę atsakomybę. Aišku, ir sudėtingose situacijose gali kilti konfliktų, ir jų padariniai gali būti daug pavojingesni.

Dažnai atrodo, kad konfliktas tarp dalyvių įsiplieskia staiga, netikėtai, tačiau iš tikrųjų, kaip žinome, niekas be priežasties neatsiranda. Staigiai kilus atviram konfliktui, stenkitės išsiaiškinti ankščiau užslėptą, tyliai brendusią konfliktinę situaciją.


Buitinių konfliktų kilimo priežastys


Realiai konfliktas gali kilti tada, kai vienas dalyvis kuo nors nepatenkintas, pavyzdžiui, dalyvis nepatenkintas, kad jam teko viso žygio metu nešti puodus, nepatiko meniu, ne ten pastatė palapinę, blogai paskirstė nešti krovinį ir t.t.

Klaidingai suprasta pastaba – dingstis atsirasti konfliktinei situacijai. Būna žmonių, kurie liguistai jautriai reaguoja į jiems skirtus patarimus, pavyzdžiui, patyręs turistas jaučia, kad jis grupėje gali atlikti bet kokias užduotis ir darbus labai gerai, todėl labai įsižeidžia, jei jam dar kažkas nori patarti. Galbūt patarimas tikrai vertas dėmesio, bet patyręs turistas tai priima vos ne kaip įžeidimą, užgavusį jo savimeilę.

Psichologinis nesuderinamumas – tai atvejis, kai viskas, kas susiję su kokiu nors žmogum, erzina: kaip jis valgo, juokiasi, jo apranga, amžius, balso tembras, šukuosena ir t.t Viskas, ką jis bedarytų, erzina, todėl konfliktas gali kilti dėl menkiausios priežasties.

Visi šie atvejai – tai vienpusio konflikto atsiradimo galimi variantai, kai kuo nors nepatenkintas vienas žmogus.

Sudėtingesni, daugialypiai konfliktai kyla tada, kai dalyviai vienas kitam jaučia didelį priešiškumą, nuoskaudas, atsiradusias ne per dieną, ir visa tai išlieja. Pavyzdžiui, ūkvedys skirsto dalyviams maisto produktus, kuriuos jie turės nešti žygio metu. Vienas dalyvis pareiškia, kad ūkvedys neteisingai paskirstė svorį, ir taip jį įžeidžia. Tuoj pat gali įsiliepsnoti konfliktas, nes ūkvedys jau ir ankščiau nemėgo to dalyvio.


Kaip vystosi konfliktas?


Palyginti lėtas, ilgalaikis konfliktas gali tęstis viso žygio metu. Jis gali kilti dėl nuomonių nesuderinamumo tarp vadovo ir neigiamo grupės lyderio, tarp patyrusio turisto ir naujoko ir t.t. Tačiau jei nuolat konfliktuojantys asmenys neperžengia padorumo ribos, tokie konfliktai nepadaro didelės žalos grupės vienybei. Viso žygio metu konfliktuojantys dalyviai stengiasi įrodyti savo tiesas, bet kategoriškų, įžeidžiančių sprendimų nepriima.

Pavojingesnis audringas, lavininis konfliktas. Jis dažnai prasideda nuo smulkmenos. Piktai pasakytas žodis sukelia agresyvią priešininko reakciją. Priekaištai, skirti tiesiogiai kitam asmeniui, būna labai emocionalūs ir net įžeidžiantys. Audringai ginčijantis net pamirštama, nuo ko prasidėjo konfliktas ir nukrypstama visai į kitus, šalutinius dalykus. Kaltinamojo atsakymas net nepriimamas ar negirdimas – tai laikoma nauja priežastimi tęsti konfliktą. Konfliktas įsiplieskia iki maksimumo. Konfliktui nurimus, po kiek laiko jis vėl pasikartoja.

Sprogstamasis konfliktas. Jo metu smarkiai ginčijamasi, nes vienas iš dalyvių dažniausiai būna „karšto“ charakterio.


Kaip įveikti konfliktus?


Norint išspręsti konfliktą reikia:

– išsiaiškinti konfliktą sukėlusią svarbiausią priežastį;
– konfliktuojančioms pusėms bendrauti;
– konfliktuojančioms pusėms pripažinti savo klaidas;
– konfliktuojančioms pusėms kontroliuoti emocijas.

Konfliktą išspręsti dažnai padeda tinkamas tarpininkas.

Konflikte atsiranda trečias žmogus. Šį žmogų gali pakviesti vienas iš konfliktuojančiųjų, kad jis padėtų išspręsti ginčą. Jei kilo konfliktas dėl kokio nors konkretaus dalyko, tas žmogus puikiai gali padėti išspręsti konfliktą. Tačiau jei konfliktas sudėtingas, daugialypis, trečias asmuo sunkiai tegali pagelbėti. Geriausiai tokį konfliktą gali padėti išspręsti grupės lyderis arba vadovas. Vadovas turi teisę nešališkai išaiškinti ir labai tiksliai įvertinti situaciją, kad neliktų jokių nuoskaudų ar nepagrįsto nepasitenkinimo. Vadovas nuosprendį skelbia abiem konflikto dalyviams, pavyzdžiui; „Nuo šiol jūs paeiliui plausite puodus, be eilės budėsite“ ar pan. Vadovui sudėtingo konflikto metu nereikėtų aiškintis visų konflikto pradžios smulkmenų, smarkiai gilintis ir analizuoti situaciją, nes konfliktuojantys žmonės dažnai būna neobjektyvūs ir dažnai kiekvieną pasakytą frazę traktuoja priešininko nenaudai.

Konfliktuojančių išskyrimas. Jei grupė jaučia, kad konfliktas stiprėja ir tai gali pažeisti jos saugumą bei vienybę, vadovas konfliktuojančiuosius įsakmiai išskiria, pavyzdžiui, liepia jiems nakvoti skirtingose palapinėse, išskiria žygio voroje, nuolat kontroliuoja jų elgesį, kol situacija pagerėja.

Leidžiama išsiaiškinti. Toks konflikto sprendimo būdas priimtinas tada, kai konflikto padariniai neturi įtakos grupės vienybei, žygio saugumui. Taip išspręsti konfliktą pavyksta, kai jis yra vienpusis. Konfliktuojantiems leidžiama viską išsiaiškinti ir, jei vienas iš jų nusileidžia, aprimsta ir kitas. Kartais ir pats vadovas karštai įrodinėja savo tiesą, lyg puikuodamasis savo viršenybe grupėje. Jį nuraminti turėtų grupės lyderis ar kitas įtakingas grupės narys. Vadovui nederėtų veltis į „turgaus lygio“ ginčus, kai į vieną repliką atsakoma kita pan. Patyręs vadovas niekada neįsivels į beprasmį ginčą, o aistroms nurimus ramiai išsakys savo nuomonę.

Konflikto nutraukimas. Jei atsiranda pavojus grupės vienybei, konfliktas nutraukiamas. Tai atlieka autoritetingas grupės narys ar vadovas. Jei vadovo nuomonės neužtenka, pasisako dauguma grupės narių ir konfliktuojantieji lieka mažumos pusėje. Kalbėti reikia ramiai, ryžtingai, argumentuotai, principingai. Pirmumas ginče teikiamas grupės, o ne asmeniniams interesams. Pabaigoje turėtų būti lyg ir „pamokslas“ visiems kolektyvo nariams, jis padėtų lengviau baigti konfliktą.


Konfliktų profilaktika


Susidarius konfliktinei situacijai grupėje, reikia stengtis, kad nebūtų audringų ginčų ir pan. Pirmiausia tai pasiekiama kompromisais. Į konfliktinę situaciją pažvelgus plačiau, objektyviau, nuolaidžiau, galbūt pavyktų išsiaiškinti, suprasti kitos konfliktuojančios grupės interesus ir palengva rasti kompromisą. Juk lengviau pačiam atsisakyti nors vieno principo, nei tai padaryti priverstinai. Ir jei tik konfliktuojantieji nusileidžia, konfliktinė situacija palengvėja. Susidariusią konfliktinę situaciją sušvelninti padeda aiškus ir geranoriškas tarpusavio santykių išsiaiškinimas. Tai padaryti gali padėti vadovas visos grupės susirinkime, kiek įmanoma tiksliai, geranoriškai, neužgauliai išaiškindamas kilusį konfliktą.

Dviejų žmonių nesutarimai grupėje – tai ne tik jų, bet ir visos grupės problema. Todėl kiekvienas grupės dalyvis turi kontroliuoti savo veiksmus, emocijas, elgesį, valdyti savo nuotaikas, kad netaptų grupės vienybės skaldytoju.


Grupės valdymo taktika


Turizme, kaip ir kiekvienoje kolektyvinėje sporto šakoje, geras rezultatas pasiekiamas tik bendromis visos grupės, komandos pastangomis. Jei grupės vienybė pažeidžiama, dalyvių elgesys ir interesai išsiskiria, galima tikėtis neigiamų padarinių.

Taigi svarbiausias vadovo uždavinys – palaikyti vienybę grupėje.
Turistinė grupė – tai trumpalaikis kolektyvas. Vadovas negali per trumpą laiką gerai pažinti kiekvieną dalyvį ir išsiaiškinti, kokios yra kiekvieno iš jų kaukės (bailys ar drąsuolis ir t.t.), kaip jie gali elgtis ekstremaliose situacijose. Stengtis perauklėti išsišokėlius ar tinginius vis dėlto neverta – žygio laiko tam neužteks. Tačiau svarbiausia vadovo pareiga – sutelkti grupę ir išlaikyti joje tarpusavio santykius, gerą žygio dvasią.

Vadovas grupės susitikimų prieš kelionę metu turi aiškiai ir tiksliai aptarti planuojamo maršruto įveikimo sąlygas, galimus netikėtumus. Jis turi nuteikti grupę vieningam darbui žygio metu, išaiškinti dalyviams jų teises ir pareigas.

Vadovas turi būti atsargus, reikšdamas savo nuotaikas, jausmus, abejones, ir ryžtingas, priimdamas sprendimus. Vadovavimo sėkmė labai priklauso nuo vadovo asmeninių bendražmogiškųjų savybių, kompetencijos.

Kiekvienoje gyvenimo situacijoje esama priversti priimti vienokius ar kitokius sprendimus. „Receptų“ visiems gyvenimo atvejams nepateikia net geriausi psichologai. Tačiau žinodamas konfliktų, nesutarimų priežastis, vadovas galės geriau analizuoti susidariusią konfliktinę situaciją, suprasti neteisingų poelgių motyvus ir priimti vienokius ar kitokius sprendimus.

Nuoširdus tiesioginis bendravimas grupėje turi padėti pasiekti svarbiausia žygio tikslą – patirti kelionių džiaugsmą net sudėtingiausiomis žygio sąlygomis.

A.de Sent-Egziuperi yra sakęs: „Yra viena vertybė Žemėje – žmogaus ryšys su žmogumi“. Išlaikykime žmogiškumą net sudėtingiausiomis akimirkomis ir mus visada lydės geroji kelionių dvasia.


Straipsnis parengtas pagal knygą „Keliautojų rengimo metodika“, Nijolė Kapustinskienė, Vilnius, 2005.

Šaltinis: http://www.zaliejituristai.lt/