Lietuvos naudingosios iškasenos

Daugelio šalių ekonominė padėtis nemaža dalimi priklauso nuo jų gelmėse esančių naudingųjų iškasenų. Nors Lietuva negali ypatingai pasigirti žemės gelmių turtais, tačiau ir tokios žaliavos, kaip molis, smėlis, žvyras, klintis ar dolomitas, nekalbant jau apie požeminį vandenį, yra didelis valstybės turtas. Juo labiau, kad žemės gelmėse yra daug ir kitų išteklių, kurie dar neeksploatuojami arba net nepakankamai ištirti.

Vertinant Lietuvos gelmių išteklių ištirtumą reikia pažymėti, kad jis yra nevienodas atskiroms naudingosioms iškasenoms. Vienų naudingųjų iškasenų ištirti ištekliai siekia 10-60% prognozinių išteklių (gėlas požeminis vanduo, klintis, dolomitas, molis, žvyras, durpės, opoka), o kai kurios perspektyvios naudingosios iškasenos (geležies rūda, glaukonitas, gintaras, akmens druska ir t. t.) apskritai mažai tirtos.
Naudingųjų iškasenų gavyba pastaraisiais metais, pradedant 1991 m., kasmet mažėjo ir dabartiniu metu yra sumažėjusi nuo dešimčių procentų (gėlas požeminis vanduo) iki kelių kartų (dolomitas, klintis, opoka, molis ir kt.). Kai kurios žaliavos (sapropelis) apskritai nebekasamos. Sumažėjo ne tik gavyba, bet ir panaudojimas. 1992-93 m. labiausiai sumažėjo požeminio vandens ir mineralinių žaliavų naudojimas. Šiuo metu daugelis gamyklų, perdirbančių naudingąsias iškasenas, dirba 30-50% pajėgumų.
Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo eksploatuojama dešimt rūšių naudingųjų iškasenų: požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintis, dolomitas, opoka, molis, smėlis, žvyras, durpės, nafta ir sapropelis.
Gėlas požeminis vanduo. Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurios gyventojų poreikius ir didesniąją pramonės įmonių poreikio dalį patenkina požeminis vanduo. Vandens tiekimui Lietuvoje vartojamas tik gėlas požeminis vanduo (mineralizacija 1 g/l). Jo gamtiniai ištekliai sudaro apie 13, prognoziniai ­ 3,2, išžvalgyti ­ 2 mln. m³ vandens telkiniai, skirti 42 miestams. Iš viso šiuo metu yra išžvalgyti 95 geriamojo požeminio vandens telkiniai. Prognozuojamas vandens poreikis miestams 2000-2010 m. yra mažesnis negu jo išžvalgyti telkiniai.
Požeminio vandens ištekliai yra pasiskirstę šalyje netolygiai. Štai daugelio upių (Merkio, Neries, Šventosios, Dubysos, Minijos, Ventos, Nemunėlio) baseinai gėlo požeminio vandens ištekliais yra aprūpinti ir jų perteklius gali būti panaudotas drėkinimui.
Tačiau būtina atsižvelgti ir į vandens kokybę. Tik 24% vandentiekiui tiekiamo vandens kokybė visiškai atitinka standarto reikalavimus. Kai kurie kaimo gyventojai gėrimui ir kitiems buities poreikiams naudoja gruntinį vandenį iš kastinių šulinių. Jų Lietuvoje yra apie 300 tūkstančių, o iš jų vandenį naudoja apie 1 mln. žmonių. Respublikos higienos centro duomenimis, apie 50% respublikos kastinių šulinių vanduo yra užterštas nitratais. Tad požeminio vandens išteklių apsauga ir kokybės gerinimas yra viena aktualiausių problemų.
Mineralinis požeminis vanduo. Jo yra visoje Lietuvos teritorijoje. Lietuvoje eksploatuojamas dviejų tipų mineralinis vanduo: be specifinių komponenčių ir bromo. Pirmieji pagal mineralizacijos laipsnį skirstomi į mažai (2-5 g/l), vidutiniškai (5-15 g/l) ir labai mineralizuotą vandenį (15-35 g/l). Bromo vanduo aptinkamas didesniame gylyje ir jo mineralizacija viršija 35 mg/l. Minimalus gylis, kuriame aptinkamas bromo vanduo ­ 300-600 m. Jo detaliai ištirti ištekliai Palangos ir Likėnų telkiniuose sudaro 1000 m3 per parą.
Svarbiausios panaudojimo sritys: balneologija ir mineralinio gydomojo bei gaivinančio (geriamojo) vandens pramonė (išpilstymas). Mineralinio vandens gavyba ir panaudojimas yra menki ir ypač sumažėjo 1992-1993 m.
Mineralizuotas požeminis vanduo. Mineralizuotu laikomas toks požeminis vanduo, kuriame ištirpusių druskų koncentracija viršija 1 g/l, tačiau jame nėra specifinių gydomojo poveikio mikroelementų.
Tokio vandens yra visoje Lietuvos teritorijoje, vandeninguose horizontuose. Yra keletas mineralizuoto vandens tipų, kurie tiktų dirvoms drėkinti ir tręšti: šiaurinėje teritorijos dalyje vyrauja sulfatiniai-hidrokarbonatiniai ir sulfatiniai-chloridiniai vandenys, pietinėje ­ chloridiniai ir chloridiniai-hidrokarbonatiniai. Mineralizacija kinta nuo 1 iki 50 g/l (vyrauja 1-5 g/l).
Panaudojant mineralizuotą vandenį galima padidinti derlių. Pvz., Švedijoje kai kurios pievos laistomos Baltijos jūros vandeniu (mineralizacija 5 g/l) ir gaunamas apie 60% didesnis šieno derlius negu laistant gėlu vandeniu. Perspektyvus gali būti mineralizuoto, santykinai šilto požeminio vandens panaudojimas lašišinėms žuvims auginti.
Klintis.Klinties telkiniai yra susiję su viršutiniojo permo karbonatinių uolienų 10-30 m storio klodu, kuris negiliai nuo žemės paviršiaus (2-15 m gylyje) slūgso šiaurės rytinėje Akmenės rajono dalyje. Išžvalgyti ištekliai sudaro 88,4 mln. t. Be šių Akmenės rajone yra aptikti ir dideli prognoziniai ištekliai (apie 1 mlrd. t).
Klintis kasama Karpėnų ir Menčių karjeruose. 1993 m. kasyba sumažėjo daugiau kaip 5 kartus (buvo iškasta 1,32 mln. t.).
Karpėnų karjero klintis yra naudojama daugiausia cemento gamybai. Dabartiniu metu, sumažėjus vietinei rinkai, padidėjo cemento eksporto į kitas šalis reikšmė. 1992 m. buvo eksportuota 743 tūkst. t cemento (50% bendro pagaminto kiekio), 1993 m. ­ 319,5 tūkst. t. Pagrindiniai cemento importuotojai buvo: Rusija, Švedija ir Suomija.
Iš klinties gaminamos statybinės ir technologinės kalkės. Jos naudojamos dujų betonui ir silikatinėms plytoms gaminti. Statybinių kalkių gamyba, kaip ir kitų statybinių medžiagų, mažėja. Kalkės yra gana prastos kokybės, jų aktyvumas ­ apie 70-50%. Aukštesnių parametrų kalkių negalima išdegti dėl to, kad esamos krosnys yra netobulos konstrukcijos, be to, kontrolės matavimo sistemai trūksta reikalingų prietaisų.
Dėl žymiai padidėjusių energetikos bei pervežimo geležinkeliu kainų išaugo klintmilčių, skirtų rūgščių dirvų kalkinimui kainos, o dėl to beveik sustojo jų gamyba, panaudojami tik 2-3% galimų pajėgų.
Svarbiausias ateities uždavinys kalkių gamyboje ­ gaminti aukšto aktyvumo kalkes (80-90% aktyvumo). Taip pat labai svarbu išplėsti kalkių asortimentą: statybines kalkes, technologines kalkes, specialias kalkes pramoniniams tikslams ­ cukrui, popieriui gaminti; kalkių ­ opokos, kalkių ­ smėlio rišamąją medžiagą ir t. t.
Dolomitas. Dolomitas yra viršutinio devono amžiaus. Jo klodai negiliai nuo žemės paviršiaus slūgso šiaurės Lietuvoje. Dolomito ištekliai yra išžvalgyti 7-se telkiniuose. Šiuo metu dolomitas kasamas trijuose karjeruose ­ Petrašiūnų, Klovainių ir Skaistgirio. Dolomitas panaudojamas kaip inertinė medžiaga ­ dolomitinė skalda ir kaip apdailos bei statybinis akmuo. Be šių dar minėtinas dolomito naudojimas dirvoms kalkinti ir mineralinės vatos gamybai. Šiuo metu dolomitas yra naudojamas tik skaldai gaminti. Jos poreikis yra sumažėjęs, tad daugelis statybinių medžiagų gamyklų dirba panaudodamos vos 30% pajėgumų.
Statybinis smėlis ir žvyras. Telkiniai susidarė kvartero periode, paskutiniojo apledėjimo metu prieledyninių fliuvioglacialinių srautų tekėjimo vietose: zandruose, fliuvioglacialinėse terasose ir deltose, bei didžiųjų Lietuvos upių (Nemuno, Neries) slėniuose. 1993 m. bendri išžvalgyti ištekliai sudarė 676 mln. m3. Daugelis išžvalgytų ir aptiktų žvyro ir smėlio telkinių yra smulkūs.
1993 m. buvo eksploatuojami 226 žvyro, statybinio smėlio ir smėlio silikatiniams dirbiniams gaminti telkiniai. Palyginti su 1989 m., kasyba sumažėjo apie 4 kartus.
Žvyras mišiniuose su smėliu, kaip inertinis užpildas naudojamas betonui, asfaltbetoniui gaminti, keliams tiesti, smėlis, be to, silikatiniams gaminiams, pagalbiniams statybos darbams.
Smėlis stiklo gamybai. Kvarcinio monomineralinio (SiO2 vidutiniškai sudaro 98,5%) smėlio, tinkančio stiklui gaminti, telkiniai Lietuvos teritorijoje yra susiję su neogeno ežerinės upinės kilmės nuogulomis ir surasti tik Anykščių rajone. Šis telkinys yra didžiausias Baltijos valstybėse ir unikalus savo smėlio kokybe. Šiuo metu yra išžvalgyti septyni sklypai, jų ištekliai 1993 m. gruodžio 31 d. sudarė 8 mln. t.1993 m. buvo iškasta 37 tūkst. t smėlio. Kvarcinio smėlio daugiausia naudoja stiklo fabrikai. Šiek tiek naudojama namų fasadų apdailai ir eksportuojama.
Molis statybinei keramikai. Susidarė paskutinio apledėjimo metu. Jo klodai slūgso ne giliau kaip 5-7 m. Geriausios kokybės jis būna susiformavęs prieledyniniuose limnoglacialiniuose baseinuose. Moliuose vyrauja hidrožėručiai. Jie neturtingi Al2O3, geležingi, turi daug Ca ir Mg oksidų, įvairaus plastiškumo, lengvai lydosi. Molis naudojamas plytoms, apdailinei keramikai, drenažo vamzdžiams, čerpėms, kokliams gaminti.
Molis cementui. Cemento pramonei yra naudojamas Šaltiškių telkinio molis. Jis dėl mažo šarminių metalų kiekio, silikatinių ir aliuminatinių medžiagų kiekio ypač tinkamas cemento pramonėje.
Durpės. Lietuvoje durpynai užima apie 6,4% teritorijos arba 415 tūkst. ha. Bendri durpių spėjami prognoziniai ištekliai juose gali būti vertinami apie 1130 mln. t. Maži durpynai (iki 10 ha) sudaro apie 26%, didesnių nei 10 ha yra priskaičiuojama apie 3640. Lietuvoje vyrauja aukštapelkinio tipo durpės (58,3% išteklių). Žemapelkių durpių ištekliai sudaro 39,8%.
Iki 1993 m. durpės daugiausia buvo naudojamos kraikui. Kitkam (kurui, kompostui, apželdinimui) durpių naudojama nedaug. Dabar durpės kraikui beveik nebenaudojamos. Taigi trupininės durpės šiuo metu paklausos neturi ir gaminamos tik savo reikmėms ­ durpių pusfabrikačių gamybai ir įmonių gyvenviečių katilinėms. Gabalinių durpių kurui gamyba ir realizavimas irgi yra nedideli. Jų poreikis gerokai sumažėjo dėl išaugusios kainos ir dėl didelės malkų konkurencijos.
Be to, ruošiamos ir gydomosios durpės, kurios tiesiogiai naudojamos purvo vonioms Druskininkų, Birštono, Likėnų ir Palangos kurortuose. Žymi dalis durpių produkcijos yra eksportuojama į kitas šalis: Vokietiją, Graikiją, Belgiją, Prancūziją.
Nafta ir dujos. Naftai surasti Lietuvoje perspektyviausios yra kambro, ordoviko ir silūro nuogulos: kambro (slūgsojimo gylis 1600-2200 m) ­ vakarų Lietuvoje ir Baltijos jūros šelfe, ordoviko ir silūro (800-1600 m) ­ vidurio Lietuvoje.
Išžvalgyti išgaunami naftos ištekliai surasti kambro sistemos nuogulose ­ 5,1 mln. t. Didžiausi telkiniai: Genčų (1,3 mln. t), Pietų Šiuparių (1,1 mln. t), Vilkyčių (1,0 mln. t). Kartu su nafta surasta 220,9 mln. m3 jas lydinčių degiųjų dujų. Visi išžvalgyti telkiniai yra vakarų Lietuvoje.
Be to, 4 naftos telkiniai surasti silūro ir ordoviko uolienose pietvakarių Lietuvoje (Kudirkos Naumiesčio, Lapgirių, Šiaurės Bliudžių ir Kybartų). Šių telkinių įvertinti išgaunami ištekliai yra tik 0,5 mln. t, naftą lydinčių dujų beveik nėra.
Lietuvos sausumoje prognoziniai išgaunami naftos ištekliai vertinami apie 46,5 mln. t, naftą lydinčių degiųjų dujų ištekliai yra apie 1,13 mlrd. m3. Jūroje tikimasi surasti dar apie 40-60 mln. t naftos ir apie 1,6-2,4 mlrd. m3 degiųjų dujų. Naftos ir dujų išteklių kiekis nemažai priklausys nuo to, kaip bus nustatytos Baltijos jūros Lietuvos sektoriaus ribos su Rusija ir Latvija.
Naftos gavyba Lietuvoje buvo pradėta 1990 m. vasarą. Pirmaisiais eksploatavimo metais metinė naftos gavyba pasiekė tik 12 590 t. Per kitus trejis metus ji išaugo 6 kartus. Gerokai pasikeitė per tą laiką ir naftos panaudojimo struktūra. Didžioji dalis naftos perdirbama Mažeikių gamykloje. Tik keliolika procentų panaudota žemės ūkio reikmėms ir parduota kitoms įmonėms.
Lietuvos nafta yra lengva, mažai sieringa, turi žemą virimo temperatūrą, daug metaninių ir mažai aromatinių angliavandenių, todėl tiesiogiai distiliuojant naftą gaunama daug dujų. Iš Lietuvos naftos galima gauti reaktyvinį kurą, žieminį ir vasarinį dyzelinį kurą, be to, mažai sieringą mazutą, sintetines medžiagas. Galėtų būti gaminami etilenas, propilenas, butadienas ir benzolas.
Sapropelis. Lietuvoje praeityje buvusiuose ir dabartiniuose ežeruose, ypač tuose, kurie maitinami paviršiniu vandeniu, sapropelis sudaro didžiausią organinių nuosėdų dalį. Spėjami prognoziniai sapropelio ištekliai yra vertinami 6,8 mlrd. m3 ežeruose ir apie 4,5 mlrd. m3 pelkėse po durpėmis. Manoma, kad Lietuvoje yra per 500 ežerų, kuriuose esama sapropelio santalkų.
Daugiausia natūralus sapropelis yra naudojamas tręšimui, nes jame yra organinių medžiagų, karbonatų, mikroelementų, ir jų nemažą dalį gali įsisavinti augalai.
Sapropelis gali būti dedamas į gyvulių, paukščių, žuvų pašarą, kaip mineralinis ir biologiškai aktyvių medžiagų turintis priedas. Iš sapropelio galima būtų gauti sacharidų, amino rūgščių, vaškų.
Viena iš naujų perspektyvių sapropelio panaudojimo sričių ­ biopreparatų gamyba sapropelio terpėje. Yra išbandyta ir gautos tam tikros medžiagos, kurios apsaugo augalų šaknis nuo puvimo.
Be eksploatuojamų yra nemažai ir neeksploatuojamų žemės gelmių išteklių.
Anhidritas - viena iš dabar nenaudojamų, tačiau perspektyvių naudingųjų iškasenų, kurios ištekliai Lietuvos žemės gelmėse didžiausi. Paplitęs pietų ir pietvakarių Lietuvoje. Arčiausiai žemės paviršiaus (150-350 m gylyje) anhidrito klodai slūgso rytinėje jų išplitimo dalyje ­ Kauno ir Prienų apylinkėse. Čia klodo storis siekia vidutiniškai 30-40 m, o prognoziniai ištekliai sudaro apie 350 mlrd. t. Netoli Garliavos, Pagirių kaime, yra išžvalgytas telkinys. Anhidritas ­ tai sunkios, neporingos, nelaidžios vandeniui ir dujoms, tvirtos, lengvai poliruojamos uolienos, kuriose mineralo anhidrito yra daugiau kaip 90%. Tai aukštos kokybės žaliava. Tai sulfatų grupės nuosėdinė uoliena, sudaryta iš to paties pavadinimo mineralo (CaSO4).
Anhidritas tinka portlandcemenčio, anhidritinio cemento gamybai. Panaudojus anhidrito miltelius gaunama balta guma, jie dar gali būti naudojami aliejiniams dažams, popieriui gaminti. Iš anhidrito klodo gali būti išpjauti norimo dydžio blokai, o iš jų ­ įvairaus dydžio ir įvairios konfigūracijos interjero apdailos plokštelės.
Anhidritas, būdamas itin kompaktiška ir monolitiška uoliena, yra praktiškai nelaidus skysčiams ir dujoms, t. y. pasižymi geromis hermetinėmis savybėmis. Anhidrite iškastos ertmės gali būti naudojamos įvairioms saugykloms įrengti.
Opoka laikoma pilka, kieta, kriauklėtojo lūžio poringa uoliena, kurios sudėtyje vyrauja (iki 90%) opalinis silicio dioksidas. Lietuvoje opokos aptinkama viršutinėse kreidos santonio ir kampanio aukštų sluoksniuose bei paleogeno alko svitos nuogulose.
Opoka susidaro is jūrinių organizmų su silicio skeletu liekanų, jų susitelkus baseino dugne ir diagenetiškai pakitus, arba iš tirpalų nusėdus silicio dioksidui, ypač maišantis šiltam ir šaltam vandeniui. Lietuvoje paplitusioje opokoje silicinių mikroorganizmų (radioliarijų, pinčių spikulų ir kt.) randama labai nedaug, matyt, dėl to, kad ši opoka susidarė kreidos mergelyje, kai karbonatus pakeitė iš tirpalų išsiskyręs silicio dioksidas. Silicifikuotas mergelis ypač paplitęs vakarų Lietuvoje, o intensyviausiai silicifikacija pasireiškė aktyvių tektoninių lūžių zonoje. Matyt, daug SiO2 buvo atnešta į baseiną ir nusodinta dėl šios teritorijos tektoninio aktyvumo.
Vakarų Lietuvoje viršutinės kreidos santonio ir kampanio aukštų nuogulose randama tamsiai pilkos, nekarbonatingos, kietos, poringos ir šviesiai pilkos, mergelingos, poringos opokos, taip pat švieiai pilko silicifikuoto mergelio bei karbonatingo aleurito su opaliniu cementu.visuose šiose uolienuose vyrauja opalinė medžiaga, mažiau randama kalcio ir chalcedono, o kvarcas, glaukonitas, žėrutis, fosfatas yra tik priemaiša. Panaši opoka sudaro lęšius, plonus tarpsluoksnius ir paleogeno pietų Lietuvoje. Čia ji dažnai pereina į trepelą, turintį daug įvairių silicinių organizmų, ypač pinčių spikulų, liekanų.
Opokos telkinys Šilutės [V. Č.2] rajone buvo žvalgytas 1954-1955 ir 1959 m. jį sudaro Stoniškių ir Žemaitkiemio sklypai, bendras plotas – 36,6 ha. Naudingoji iškasena susijusi su viršutinės kreidos santonio aukšto nuogulomis, kurias dengia 9 – 13,8 m storio kvartero nuosėdos. Ją sudaro karbonatinga opoka ir silicifikuoto mergelio 39 m storymės viršutinė dalis (12,6 – 12,8 m storio). V. Kolytos duomenimis, hidraulinis opokos aktyvumas yra 165 – 320, vidutiniškai – 213,1 mg CaO/g, o silicifikuoto mergelio – 68,8 – 305,4, vidutinškai – 183,7 mg Ca/b. Abi iškasenos atmainos gali būti naudojamos kaip statybinis akmuo, ypač kaip aktyvus pucolaninio ir sulfatams atsparaus pucolaninio portlandcemenčio mineralinis priedas. Opokos ištekliai telkinyje sudaro 34,4 mln. t. Jų gali būti į šiaurės vakarus, šiaurės rytus ir pietryčius. Nuo 1989 m. telkinys eksplotuojamas, per metus iškasama 104 tūkst. t. opokos. Šiuo metu gamyba labai sumažėjusi. Be to, iš Lietuvos opokos galima gaminti adsorbentus ir abrazyvus.
Geoterminė energija. Lietuvos vakarinėje ir iš dalies vidurinėje dalyje nemaži geoterminės energijos ištekliai. Jie susiję su devono, kambro, kristalinio pamato uolienomis. Devono ir kambro uolienose terminė energija susijusi su šiltais vandenimis (per +35°+37°C), giliau ­ su įkaitusiomis uolienomis. Devono horizonto storis 170-200 m iki ­ 600 m NN.
Geoterminių devono horizontų bendras storis didesnėje Lietuvos dalyje sudaro 400-500 m. Slūgsojimo gylis vidurio Lietuvoje ­ 500-900 m NN. Horizontui būdinga palyginti aukšta temperatūra (+35°+50°C).
Kambro geoterminio horizonto slūgsojimo gylis svyruoja nuo ­ 600 m NN rytinėje dalyje iki ­ 2100 m NN vakarinėje. Vandens temperatūra kai kuriose vietose vakarų Lietuvoje pasiekia +92°+95°C, o daugelyje gręžinių užfiksuota virš +80°C. Mineralizacija kinta nuo 109 iki 203 g/l.
Labai perspektyvus, bet mažai ištirtas geoterminis horizontas kristalinio pamato granitinio gneisinio tipo uolienose. Jo slūgsojimo gylis aukščiausių geoterminių rodiklių rajone vakarų Lietuvoje viršija 2200 m.
Geoterminę energiją Lietuvoje būtų galima panaudoti pastatams šildyti, karštam vandeniui tiekti, elektros energijai gaminti iš dideliame gylyje paimtos šiluminės energijos ir t. t.
Magnetitinė geležies rūda. Pietryčių Lietuvoje kristaliniame pamate ir yra magnetitinės geležies rūdos. Varėnos rūdingoje zonoje (300-400 m gylyje) 1982-88 m. buvo nustatyti 4 geležies rūdos telkiniai, 7 rūdos apraiškos ir dar 13 intensyvių magnetinių anomalijų, manoma, irgi susijusių su geležies rūdos sankaupomis. Vyrauja (apie 80-90%) serpentinitinė magnetitinė rūda, kurioje magnetito yra iki 90-95%. Apskritai Varėnos rūdoje geležies kiekis sudaro 47-62%.
Varėnos rūdinio mazgo teritorijoje stambiausi yra Varėnos (540 mln. t), Barčių kelio (100 mln. t) ir Mergežerio (94 mln. t) geležies rūdos telkiniai.
Gintaras. Lietuvoje gintaro telkinių suradimo perspektyvos siejamos su holoceninėmis Litorinos laikotarpio nuogulomis, paplitusiomis Lietuvos pajūryje ir šiaurinės Kuršių marių dalies dugne. Perspektyviausias plotas yra Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Jis užima apie 190 km2 (46% Lietuvai priklausančio Kuršių marių ploto), gintaringo sluoksnio storis 2-3 m, slūgsojimo gylis (nuo vandens paviršiaus) 2-5 m. Spėjami prognoziniai gintaro ištekliai vertinami 100 tūkst. t!
1992-93 m. atlikant paieškas Kuršių mariose į šiaurę nuo Juodkrantės nustatytas apie 10 ha perspektyvus plotas, kuriame gintaringų nuogulų storis sudaro apie 2 m, o gintaringumas ­ 50-70 g/m3.
Gintaras Kuršių mariose buvo kasamas 1854-99 m. ir 1982-89 m. Yra žinių, kad per tą laiką buvo išgauta apie 2200 t gintaro (per metus vidutiniškai 85 t). Gintaras Lietuvoje daugiausia naudojamas papuošalams gaminti. Kasmet iš Kaliningrado srities Palvininkų (Jantarnoje) telkinio importuojama 15-20 t, apie 800 kg surenkama Lietuvos pajūryje. Pagrindiniai naudotojai ­ juvelyrinės ir suvenyrų pramonės įmonės Palangoje, Klaipėdoje, Druskininkuose, Vilniuje ir kt. Gintaro apdorojimo techninis technologinis lygis Lietuvoje yra pakankamai geras.

[V. Č.1]Informacija nėra labai nauja, tačiau iš esmės niekas ir nepasikeitė

[V. Č.2]Ekskursijos į Rambyną… metu, važiuojant iš Šilutės į Klaipėdą, šitas telkinys buvo gerai matomas nuo kelio - dešinėje kelio pusėje – žvyro kalnai…


Taip pat skaitykite: http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_naudingosios_i%C5%A1kasenos